Transcription
Gauta 2014 08 19Raimonda SimanaitienėVytauto Didžiojo universitetasLIUTERONIŠKŲ TRADICIJŲIEŠKOjimai RASOS GRYBAITĖSSAKRALINIUOSE VITRAŽUOSESearch for Lutheran Traditionsin Sacral Stained-glass of Rasa GrybaiteSummaryWhile presenting the common aspects of contemporary glass development, this article focuses on sacralstained-glass creation of Rasa Grybaite. An analysis of her most important stained-glass ensembles in thewestern Lithuanian churches shows that the ensembles are dedicated to highlighting Lutheran traditions.Also, the thematic and artistic features of these stained-glass works are properly discussed. Moreover, herexhibition works and museum-related activities are presented.SANTRAUKAPristatant bendruosius šiuolaikinio vitražo kaitos aspektus, straipsnyje plačiau nagrinėjama dailininkėsRasos Grybaitės sakralinio vitražo kūryba. Analizuojant svarbiausius šios menininkės įgyvendintus vitražųansamblius Vakarų Lietuvos bažnyčiose, siekiama išryškinti juose atsispindinčias liuteroniškosios dailėstradicijas. Taip pat išsamiai aptariama šių vitražų tematika ir meniniai bruožai. Pristatomi ir parodiniaimenininkės darbai bei jos muziejinė veikla.Viena iš neabejotinai įtaigiausių dailėsšakų, ilgus amžius plėtotų sakralinėse erdvėse, yra vitražo menas. Vitražoistorija turtinga ir gausi įvairiausių atradimų bei eksperimentų, tačiau bažnyti-nėje plotmėje šios srities laimėjimai turbūt patys įspūdingiausi. Neretai jie atspindi dar viduramžiais susiklosčiusias,o vėliau kitusias meninių siužetų ir plastinių formų tradicijas, pasireiškusias perRAKTAŽODŽIAI: Rasa Grybaitė, evangelikai liuteronai, koloritas, piešinys, sakralinė dailė, stiklo plastika, vitražas.KEY WORDS: Rasa Grybaitė, Lutheran evangelists, colour, painting, sacral art, glass plastic, stained-glass.106LOGOS 812014 SPALIS GRUODIS
KultŪraikonografijos įvaizdinimą, motyvų interpretavimą, ypatingą stiklo medžiagos,kontūro, šviesos, erdvės bei kolorito išraišką. Minėtuosius bruožus galime matyti žvelgdami į įvairių Europos šalių beiįvairių istorinių laikotarpių vitražo kūrinius. Lietuvos bažnyčiose vitražo menastaip pat buvo istoriškai plėtojamas, tiesa,su dideliais pertrūkiais. Vis dėlto įvairūsdailininkai, įprasmindami autentiškusdvasinius išgyvenimus ir apmąstymus,sakraliniuose vitražuose sukurdavo visįtaigesnius meno pavyzdžius.Apžvelgdami Lietuvos moderniojovitražo istoriją (ji nėra itin sena ir savošaknimis driekiasi iš XX a. 3–4 dešimt mečių), galime išskirti keletą pagrindiniųtarpsnių ir jiems atstovaujančių garsiųkūrėjų. XX a. tarpukario laikotarpiu užgimusį lietuvių profesionalųjį vitražąturėtume sieti su Stasio Ušinsko asmenybe. Jis savo kūriniuose demonstravomodernesnę meno sampratą ir naujastechnines įgyvendinimo galimybes. Beje,šis dailininkas XX a. 4 dešimtmetyje sukūrė ir keletą vitražų, skirtų bažnytineiaplinkai1. Sovietmečiu dėl politinio fono,kuris buvo itin nepalankus tiek tikėjimosklaidai, tiek ir bažnytinei dailei, sakralinio meno padėtis tapo komplikuota.Natūralu, kad šio laikotarpio religinėsdailės pavyzdžių nėra itin gausu. Betbūtų netikslu teigti, kad sovietmečio Lietuvoje šventovės nepuoštos originaliaismeno darbais, taip pat ir vitražais. Galime prisiminti, pavyzdžiui, kad pokariubažnyčioms vitražus projektavo tiek jauminėtasis S. Ušinskas, tiek ir jo sesuoFilomena Ušinskaitė2. Nemažai sakralinių vitražų srityje buvo nuveikta XX a.8–9 dešimtmečiais, politinio ,,atšilimo”laikotarpiu. Čia, tarkime, išsiskyrė Antano Garbausko, Anortės Marijos Mackėlaitės, Henriko Kušlio, Vytauto Švarlioir kitų religinės paskirties kūriniai3. Kitavertus, ne visi sovietmečiu bažnyčioseatsiradusių darbų autoriai šiandien yražinomi, nedaugelio jų pavardės įrašytosį bažnytinio meno istoriją.XX a. 10 dešimtmetyje, Lietuvai sulaukus nepriklausomybės, sakralinio vitražo kūrimas suintensyvėjo: tuo laikotarpiu gausiau pradėtos statyti ir restauruoti bažnyčios, joms prireikė įvairiųmeno kūrinių. Vitražai buvo itin svarbūs,jų buvo daugiausia, nes remiantis ilgaamže tradicija, jie tebebuvo viena esmingiausių bažnyčios ikonografinės programos ir puošybos sričių. Dailininko Žyd rūno Mirinavičiaus teigimu, pastaraisiaisdešimtmečiais vitražas grįžo į bažnyčioserdves, į įvairias sakralines terpes. Betkadangi sovietmečiu ši tradicija Lietuvoje buvo priblėsusi, tai ir patirties kurianttokio pobūdžio meną buvo maža4. Visdėlto tarsi siekdami pasivyti prarastą laiką, bažnytinėje aplinkoje vitražus ėmėsikurti ir garsūs vyriausios kartos vitražininkai, tokie kaip Kazimieras Morkūnas,Bronius Bružas ar Algirdas Dovydėnas,ir viduriniosios kartos menininkai: Vytautas Janulionis, Rimvydas Mulevičius,Eimutis Markūnas, Audronė Mickutė, beijaunesni, bet jau garsūs dailininkai (Ž. Mi rinavičius, Eglė Rakauskaitė).Viena iš tokių šiuolaikinių vitražoautorių, kurios kūryba bažnyčios erdvėje neabejotinai išsiskiria meninių nuostatų aiškumu ir braižo unikalumu, yraRasa Grybaitė5. Taigi šiame straipsnyjenorisi išsamiau aptarti jos sakralinio pobūdžio darbus ir pakomentuoti autorėsLOGOS 812014 SPALIS GRUODIS107
RA I M O N D A S I M A N A I T I E N Ėstiliaus formavimąsi bei kūrybinės brandos aplinkybes.R. Grybaitė dailės pagrindus įgijoVilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau vitražo specialybės mokėsiVilniaus dailės akademijoje. Čia menininkę ugdė Lietuvos vitražo autoritetai –B. Bružas, A. Dovydėnas, K. Morkūnas.Baigusi studijas VDA Monumentaliosiosdailės katedroje, jau pati dėstė vitražokompoziciją, kurį laiką pedagoginį darbą derino su muziejine veikla. Vis dėltodailininkę vis labiau traukė jos gimtasismiestas Jurbarkas, ten gyvenantys artimižmonės, o svarbiausia – jos senelio, žymaus tarpukario skulptoriaus VincoGrybo memorialinis muziejus, kuriamemenininkė dirbo muziejininke, o dabareina vedėjos pareigas6. Šioje terpėje dailininkės veikla tapo itin kūrybinga, atspindėjo naujosios muziejininkystėsprincipus ir reikalavimus. Pastaraisiaismetais V. Grybo muziejus nepaprastaiišaugo ir atgijo7. Pagal dailininkės parengtą projektą jis gavo Norvegijos kultūros fondo finansinę paramą, todėl buvo atnaujinta V. Grybo dirbtuvė, paversta jo kūrybos ekspozicijos sale, renovuotas skulptoriaus gyvenamasis namas sujame įsikūrusia muziejaus administracija ir keliomis parodų salėmis. Taip patįsteigtos pavyzdinės meno (taip pat irvitražo) dirbtuvės, skirtos vaikų ir suaugusiųjų dailės mokymui bei kultūrinimui8. Derėtų pažymėti, kad intensyvimuziejinė veikla nė kiek nesutrukdė (ogal net paskatino) dailininkės aktyvioskūrybinės raiškos ir neabejotinai padėjoaugti jai kaip menininkei.Taigi grįžtant prie pagrindinio šiostraipsnio tyrimo objekto – R. Grybaitės108LOGOS 812014 SPALIS GRUODISsakralinės kūrybos, pirmiausia norėtųsiaptarti didžiausius šios menininkės vit ražų kompleksus. Tai būtų darbai josgimtosiose vietovėse – Sudargo, Šakių,Vilkyškių ir Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčiose bei katalikiškoje Abromiškių reabilitacinės ligoninės koplyčioje.Apskritai galėtume sakyti, kad iš esmės Lietuva yra krikščioniškosios kultūros šalis. Vis dėlto ji nėra vienalytė, neskatalikiškosios Lietuvos kontekste ganasvarbią vietą užima įvairios protestantųkonfesijos, iš kurių neabejotinai išsiskiriaevangelikai liuteronai, išsidėstę visamekrašte, o ypač ryškūs vakariniame šaliesregione. Būtent čia ir yra sukurti svarbiausi Grybaitės vitražų kompleksai.Žvelgiant istoriškai derėtų prisiminti, kadLietuvos evangelikams liuteronams labaiskaudų smūgį sudavė Antrasis pasauliniskaras, o vėliau ir sovietmetis. Bendruomenės iširo, sunyko, daug žmonių emig ravo į Vakarus, o šventovių pastatai, jeinebuvo sugriauti per karą, tai sovietmečiu išniekinti, pritaikyti įvairioms utilitarinėms reikmėms. Jų interjerai praktiškaineišliko, nes beveik visos bažnyčios buvopaverstos daržovių ar grūdų sandėliais,gyvulių odų raugyklomis, sporto salėmis. Vis dėlto po Nepriklausomybės atgavimo įvairiose Lietuvos vietovėse pradėjo atsikurti religinės evangelikų liuteronų bendruomenės. Apleistų bažnyčiųrestauravimą ir atstatymą dažniausiaifinansavo patys tikintieji, daugiausia remiami įvairių Vakarų evangelikų liuteronų fondų, lietuvių išeivių ir kitų organizacijų. Senuosiuose pastatuose pagal išlikusius dokumentus, fotografijas arnetgi prisiminimus stengtasi kuo labiauatkurti ir buvusius interjerus9.
KultŪraĮgyvendinant vitražų užsakymusevangelikų liuteronų bažnyčioms Grybaitei labai pravertė jų tikėjimo apeigųbei meninės platformos išmanymas, kurį dailininkė įgijo studijuodama menoaspirantūroje: gindama meno lincencia to laipsnį, ji parengė mokslinį darbą„Protestantų religinė dailė: ištakos ir tra di ci jos“10. Šiame darbe rašoma, kad kiek vienos tikėjimo pakraipos teologinispagrindas yra šventraštis, po to – tradicijų, teologinių mokymų, bažnyčios nutarimų ir kitų dalykų savitumai. Tarptų ,,kitų dalykų” patenka ir vaizdiniųperteikimo specifika, įvairiose konfesijose teikianti prioritetus tam tikriemsteminiams siužetams ir jų vaizdavimoprincipams11. Įsigilinimas į kurių norstemų bei vaizdinių perteikimo būdusmenininkę paskatino nueiti netrumpąkelią: pradėti nuo abstrakčios plastinėskalbos ir vaizdo asociacijų, o vėliau pasukti originalaus siužetinio realistiniovaizdavimo link. Taigi savo vitražuosemenininkė stengėsi kūrybiškai pažvelgti į evangelikų liuteronų tradicijas irperteikti jas bažnyčioms kuriamuosenaujuose kūriniuose12.Vienas pirmųjų Grybaitės religiniųdarbų buvo skirtas Sudargo evangelikųliuteronų bažnyčiai13. Šioje Šakių rajoneesančioje nedidelėje šventovėje 1997 m.menininkė sukūrė pailgos stačiakampėsformos altoriaus vitražą14. Vitražo kompozicijoje pagrindiniu akcentu tapo kryžius, kuriam išryškėti padėjo ne tik piešinys, bet ir atidžiai parinktas spalvųsprendimas. Aktyvių raudonų ir geltonųdermių kryžiaus vaizdinys dominavoneutraliame pilkšvame fone, kurio rit miškoje įstrižinėje kompozicijoje pulsavogaivališkos gamtos formos. Kontrastingukolorito sprendimu bei kompozicijosekspresyvumu autorė skatino mąstyti,koks žmogaus likimas yra po mirties,stengėsi išreikšti nerimo jausmą, kurįdažnai patiriame galvodami apie savo iržmonijos ateitį, pasaulio pabaigą, paskutinįjį teismą – evangelikų liuteronų religinėje dailėje taip mėgstamą ir dažnaipraktikuojamą siužetą. Šiame darbe autorė pasirėmė garsaus viduramžių menotyrėjo Johano Huizingos įžvalga, kad kaitikėjimas yra pernelyg tiesiogiai susiejamas su doktrinos įvaizdinimu, atsiranda rizika, jog žmonės nebematys skirtumo tarp skirtingų elementų prigimtiesbei nejus jų skirtingo šventumo laipsnio.Juk pats atvaizdas nemoko tikinčiojo,kad Dievą reikia garbinti15. Taigi labaiasociatyviai, išmoningai panaudodamane realius siužetus, bet sąlyginę abstrakciją, apibendrinimą, išlaikydama modernistinius raiškos principus, autorė pabandė išnaudoti šiuolaikines bažnytinėsdailės galimybes. Beje, panašų spalvinįir kompozicinį altorinio vitražo sprendimą Grybaitė pasitelkė vitraže, papuošusiame Abromiškių reabilitacinės ligoninės koplyčią Elektrėnuose. Šiameobjekte į viršų kylančios susipynusiosabstrakčios formos, pasak pačios autorės, tarsi išreiškė pamatinio krikščionybės teksto – Senojo ir Naujojo Testamento – sąveiką. Kita vertus, Abromiškiųkoplyčios vitražo kompozicija priminėgyvybės medžio įvaizdį16.Vis dėlto pamažu menininkės požiūris į bažnytinį vitražą kito. Tai iš daliesnulėmė vis rimtesnis gilinimas į liuteroniškąją dailę, šiai tikėjimo pakraipai būdingų siužetų naudojimą mene.LOGOS 812014 SPALIS GRUODIS109
RA I M O N D A S I M A N A I T I E N ĖŽymus pastorius, Vokietijos Emmericho miestelio Kristaus bažnyčios vadovas Martinas Baueris, apmąstydamassavąsias patirtis, yra pasakęs, kad tuolaiku, kai buvo kuriami jo bažnyčios langų vitražai, jam pavyko naujai suvoktiegzistencinį religinio meno vaidmenį:„Pastarosiomis savaitėmis, stebint vitražus, man paaiškėjo, kad greta žodžio irbažnytinės muzikos vitražo vaizdai yratrečioji Dievo skelbimo forma. Evangelija turi kilti mums prieš akis!”17 Šią mintį galima pakartoti teiginiu, kad „dvasinė patirtis mus užklumpa skirtingai:vienus per muziką, kitus – per architektūrą, dar kitus – per santykius su gamtaar kitais žmonėmis, per maldas ir šventą žodį. O vaizdinį įsisąmoninimą galipaskatinti ir spalvoto stiklo keliamasefektas.“18 Kiekvienu atveju šių teiginiųpagrindu ryškėja mintis, kad vaizduojamasis menas bažnyčioje yra itin svarbi,integrali liturginio patyrimo dalis.Šitai suvokti ypač padeda tolesniGrybaitės darbai, kuriuose matome jauvisai kitokį meninį sprendimą, neguprieš tai aptartuose. Esminis pokytis čiayra tas, kad abstraktus motyvų traktavimas keičiamas siužetiniu figūriniuvaizdavimo principu ir nuosekliu sekimu ikonografinėmis nuorodomis. Taippat remiamasi ir išraiškingu profesionaliu piešiniu, kuriuo rūpestingai perteikiama Šventojo Rašto herojų charakteristika. Iki menkiausių fiziologinių detalių „išieškotas“ detalus piešinys ilgainiui tampa menininkės stiliaus esminesavybe, svarbiausiu atpažįstamumo faktoriumi. Visi šie meniniai bruožai atsiskleidžia Šakių, Vilkyškių ir Jurbarkobažnyčių vitražuose.110LOGOS 812014 SPALIS GRUODISVienas didžiausių iki šiol Grybaitėsįgyvendintų darbų yra Šakių evangelikųliuteronų bažnyčioje 1999–2002 m. sukurtų vitražų kompleksas. Senas klasikinisšventovės interjeras su aštuoniais šoniniais langais menininkę įpareigojo būtiitin atsakingą, apgalvoti aplinkos dekoravimo būdą, vitražų temas ir jų meninęspecifiką. Pasirenkant kūrinių tematiką,apsistota prie aštuonių svarbių Senojo irNaujojo Testamento siužetų. Vienos bažnyčios sienos languose matomi „Adomoir Ievos“, „Nojaus“, „Abraomo ir Izaoko“bei „Mozės“ atvaizdai, o kitoje – „Jėzausgimimo“, „Jėzaus krikšto“, „Nukryžiavimo“ ir „Prisikėlimo“ scenos. Visos josperteiktos vitražams ypač dėkingame klasikinės smailosios arkos fone. Taigi vaizdinių kompozicijos centruotos, išbaigtos,siužetinė grupė sutelkta lango viduryje,piešiama iš apatinio rakurso (vizualiaiišaukštinančio vaizduojamą personažą),vitražai vainikuojami ornamentiniu bordiūru. Šakių bažnyčios vitražams autorėpasirinko labai netradicinį spalvinį sprendimą: visi jos įgyvendinti darbai padaryti grizailės būdu, akcentuojant ne spalvą(jos kibirkščiavimą matome tik arkų apvade), bet piešinį. Juodai baltas, nepaprastai kruopštus ir, galima sakyti, tobulas figūrų piešinys užvaldo ir pribloškiastebintįjį vitražus: čia pasitelkta išraiškinga kūno anatomija, draperijų perteikimas,figūrų rakursai, būdingi ir specifiniai veidai, šventųjų mimika, akių žvilgsniai,sukuriami itin profesionaliu piešiniu19.Derėtų pažymėti, kad tokių meniniosprendimo pavyzdžių šiuolaikiniameLietuvos vitraže labai maža ir šis Grybaitės sukurtas vitražų kompleksas traktuotinas kaip itin unikalus20.
KultŪraKitą didelį vitražų užsakymą Grybaitė įgyvendino 2009 m. Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Čia taip patmatyti tikslus šventraščio herojų pavaizdavimas, perteikiamas tiksliu piešiniu.Vis dėlto šio objekto meninis sprendimasjau kitoks, susietas su viena išorine ypatybe: saulėtomis dienomis per pamaldasį bažnyčią patenka ypač ryški, akinantišviesa. Todėl vitražai čia turėjo atlikti netik įprastines (estetinę, didaktinę bei pamaldumą skatinančią) funkcijas, bet besimeldžiančius apsaugoti ir nuo akisvarginančių saulės atspindžių. Dėl šiospriežasties menininkė nusprendė, kadkurdama vitražus Vilkyškiuose nesinaudos vien grafiniu sprendimu, bet pasitelks kuo sodresnes, gilesnes stiklo spalvas, padėsiančias sulaikyti spinduliųsklidimą. Mąstydama apie spalvų intensyvumą, dailininkė prisiminė ir tai, kadliuteronų bažnyčios, nors kur kas saikingesnės nei krikščioniškosios, bet savopuošyboje taip pat nestokoja spalvos:tarkime, ryškus koloritas labai mėgtaskuriant Šiaurės šalių epitafijas.Vilkyškių bažnyčioje vitražais menininkė dekoravo tris presbiterijos ir vienąvakarinės sienos langą. Altoriaus dalyje,atskiruose arkiniuose languose su detaliais ikonografiniais atributais ji pavaizdavo šv. Petro, šv. Pauliaus ir Kristaus –sielų ganytojo figūras. Minėtų personažųveidai ir figūrų pozos labai išraiškingosir efektingos: šv. Petras pavaizduotas susikaupęs, atsakingas, šv. Paulius – dvasingas, evangeliją skelbiantis oratorius,Kristus – susitelkęs, įsigilinęs į save beisavo kūrinius, prižiūrintis avelių bandą,simbolizuojančią žmoniją. Vitražuosetiek šventųjų veidai, tiek ir figūros per-teikti itin preciziškai: jų piešinys ypačtikslus, rūbų draperijų klostėse matytisenovinių raštų ornamentika, vitražamssuteikianti istorinį atspalvį. Bet vis dėltostebintįjį labiausiai veikia nepaprastaiįtaigi spalvinė gama, pagrįsta harmoningais, giliais aukso, žalių, mėlynų ir raudonų spalvų deriniais, žiūrovui neabejotinai sukeliančiais dvasingumo įspūdį:sodrių tonų dominavimas čia tarsi suponuoja rimtį, o visuminis kolorito aktyvumas – energiją.Vakarinėje bažnyčios sienoje, virš durų patalpintame vitraže menininkė taippat pasinaudojo klasikiniu Kristaus suketuriais evangelistų simboliais ikonografiniu sprendimu. Beje, čia įdomu tai,kad meninė šio vitražo struktūra glaudžiai siejasi su romaninio laikotarpiobažnyčių timpanų skulptūros, vitražo arknygų miniatiūros menu. Tai išryškėjapagrindinių spalvų panaudojime, „plokščioje“ Kristaus kūno traktuotėje, specifinėje, neištobulintoje jo sėdėsenoje, taippat keturiems evangelistų simboliamsįkomponuoti panaudotuose medalionuose ir, galiausiai, vitražų fonuose išsidėsčiusiose viduramžiams būdingose ornamentinėse arabeskose21.2010 m. Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčioje Grybaitė įgyvendino darbą, kurį kurdama susidūrė su labai sudėtinga situacija. Apsidės sienoje, kurioje menininkei norėta užsakyti altorinįvitražą, nebuvo paliktas langas, kur būtų įmanoma šį kūrinį patalpinti. Dailininkei čia pravertė dalykiniai brolio inžinieriaus patarimai. Jis sienoje pasiūlėprakirsti kryžiaus formos angą ir virš jospadaryti dėžinę vitražinę konstrukciją,kurią pro nedidelę iškirstą erdvę iš lauLOGOS 812014 SPALIS GRUODIS111
RA I M O N D A S I M A N A I T I E N Ėko apšviestų prasiskverbianti šviesa. Pasiūlymas pasitvirtino, juolab kad altorinėje dalyje Nukryžiuotojo atvaizdasbuvo labai pageidaujamas – šis siužetasyra vienas populiariausių evangelikųliuteronų bažnyčiose. Grybaitės atliktastūrinis vitražas iš šono priminė skulptūrą, bet stebėtoją vis dėlto labiau veikėšviesa bei spalvomis. Spalvos čia parinktos itin skaidrios, šviesios: melsva – ornamentuotam kryžiaus fonui, gelsva –aureolei, o sidabriniais, pilkšvais metalooksidais ištapyta Kristaus figūra atrodotarsi sklendžianti kryžiaus erdvėje.Straipsnio pabaigoje keletą minčiųnorisi pateikti ir apie parodinius Grybaitės darbus, nes daugelis jų persmelktiindividualiai traktuotos sakralumoatmosferos: šiuose kūriniuose taip patneabejotinai atsispindi autorės dvasinėpatirtis, požiūris į tikėjimo klausimus,meno paskirtį.Grybaitė mėgsta remtis klasikine daile, interpretuoti garsių menininkų teminius motyvus. Juos panaudoja ir savokuriamuose stiklo paveiksluose22. Čiaderėtų paminėti vitražines plokštes suįvairių epochų autorių (Rafaelio, Diurerio, Ketės Kolvic, Vinco Grybo) siužetųperfrazavimu, įvairių atvaizdų (angelų,deivių, portretų) įterpimu į naują kūrybinę terpę, keičiančią žinomo paveiksloturinį ir prasmę23. Pavyzdžiui, labai įdomiai atrodo keturios vitražinės plokštės,kurios asocijuojasi su prancūzų Renesanso skulptoriaus Žano Gužono „Nekaltųjų fontano“ nimfų atvaizdais.Skulptūrinės nimfos stiklo plokštėseperteiktos tapybiškai, niuansuotai. Kitame dailininkės vitraže juodai raudoname fone sklendžia V. Grybo skulptūra112LOGOS 812014 SPALIS GRUODIS„Pegasas“. Jį mes suprantame simboliškai kaip amžiną dailininko ieškojimų irpraradimų kelią. Dar viena dailininkėstema, kurią taip pat galima sieti su sakralumu ir tyrumu, yra vaikystė. Menininkė yra sukūrusi keletą plokščių, vaizduojančių mergaites, trykštančias džiugaus vaiko gyvenimo, jaunystės įspūdžių patyrimu. Šiose plokštėse panaudotas fotorealistinis vaizdavimo metodasdar kartą įrodo nepaprastus autorės piešimo gebėjimus ir nepamirštas modernizmo nuostatas.Apibendrinant R. Grybaitės darbusir aptariant jos vitražų visumą, galimepasidžiaugti tuo, kad dailininkė siekiaikonografiškai pagrįstai, meniškai turtingai ir skirtingai traktuoti kiekvienąbažnytinėje erdvėje sukurtą vitražą,įvairiomis priemonėmis išreiškti tikinčiųjų interesus. Akivaizdu, kad evangelikų liuteronų dailei būdingas grynumas ir paprastumas palietė ir dailininkės kūrybą, bet vis dėlto, kaip teigiaautorė, sak raliniame vitraže ji liko atvira įvairioms pasaulėžiūrinėms, teminėms įtakoms ir pasirinkimams, pavyzdžiui, tiems krikščioniškiems ikonografiniams siužetams, kuriuos geriausiaisuvokia ir geba išgyventi pati, tuo tarsiužtikrindama dvasinį paveikslo brandumą24. Taip pat – virtuoziškoms piešinioir spalvos atsklaidoms (kartais netgi nusižengiant liuteroniškojo saikingumoparamet rams) ar plastinio modernumoraiškoms. O parodose eksponuotuosedarbuose autorės braižas išryškėjo dardidesne menine intriga (individualiatemine ir plastine raiška), bet ir šių kūrinių meninė kalba išlaiko sakralumo irdvasingumo liniją.
KultŪraLiteratūra ir nuorodos12345678Minėtini S. Ušinsko XX a. ketvirtojo dešimtmečiopradžioje sukurti du ornamentiniai heraldiniaivitražai Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčiai,1939 m. vitražai „Mindaugas“ ir „Vytautas“ Berčiūnų bažnyčiai Panevėžio rajone. Šioje bažnyčioje vitražo darbus dailininkas tęsė ir karo metu(1941–1944). Algimantas Mačiulis, Dailė architektūroje. Vilnius: VDA leidykla, 2003, p. 134–135.Pasibaigus karui, S. Ušinskas sukūrė vitražųansamblį Prisikėlimo bažnyčiai Aukštaičių gat vėje (1945–1947), taip pat Švč. Jėzaus Širdiesbažnyčiai Šančiuose, Kaune. Neretai su broliuS. Ušinsku vitražus kūrė ir F. Ušinskaitė. Kaikuriuos darbus ji sukūrė ir savarankiškai: menininkės dirbtuvėje išliko kelių vitražų projektai.Raimonda Kogelytė-Simanaitienė, Savosios raiškos beieškant, Filomena Ušinskaitė: albumas. AlgėGylienė, Raimonda Kogelytė-Simanaitienė(sud.). Kaunas: LDS KS, 2012, p. 11.Pagal A. Grabausko brėžinius 1978–1979 m. buvo restauruoti Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje vitražai, sukurti vitražai Rietavo (1970–1979), Inturkės (1977), Šv. Onos Vilniuje (1988–1990) bažnyčiose. A. M. Mackėlaitė 1985 m. sukūrė vitražus Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčiaiAnykščiuose. V. Švarlys 1984 m. suprojektavoketuriolika vitražų Lukšių bažnyčiai. Labai produktyvus ir gabus, deja, anksti miręs autoriusbuvo H. Kulšys. Jis įgyvendino daugelį vitražųvisuomeniniuose pastatuose, o bažnytinėje terpėje išskirtiniu galime laikyti jo XX a. devintojodešimtmečio darbus Vytauto bažnyčioje Kaune.Mačiulis, p. 152–153, 172–173.Žydrūnas Mirinavičius, Šiuolaikinis lietuviųvitražas: raida ir problemos. Dailė, 51(1), 2008,p. 46.Nors menininkę galime laikyti viena brandžiausių nūdienos Lietuvos vitražo autorių, menotyrinė jos kūryba analizuota tik keliuose straipsniuose publicistinėje spaudoje.V. Grybo memorialinis muziejus kaip filialaspriklauso Jurbarko krašto muziejui.Šiuo metu jis yra įtrauktas į kultūrinio turizmosąrašą kaip vienas labiausiai lankomų muziejųLietuvoje.Visus šiuos laimėjimus 2014 m. vasarą, žymint755 Jurbarko metines, įvertino ir Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, aplankiusi muziejų ir raštu išreiškusi savo palinkėjimus.9101112131415Rasa Grybaitė, Laisvės paženklinti Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei: albumas. Rimantas Dichavičius (sud.). T. III. Vilnius: Versmė, 2013, p. 213.Darbui vadovavo prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė, o recenzavo prof. dr. Laima Šinkūnaitė.Rasa Grybaitė, Protestantų religinė dailė: ištakos irtradicijos. Vilnius: VDA meno aspirantūros mokslinis teorinis darbas (rankraštis), 2005, p. 3.Čia derėtų prisiminti, kad dar Martynas Liuteris pabrėžė meno švietėjiškąją ir auklėjamąjąvertybes, teigė, jog bažnyčioms reikia taikytireliginę dailę. Taip pat jis tvirtino, kad saikingareliginė dailė užima teisėtai svarbią vietą krikščioniškajame Dievo garbinime ir maldoje. Neveltui artimiausias M. Liuterio bičiulis ir bendražygis buvo garsus Renesanso dailininkasLukas Kranachas Vyresnysis, sukūręs daugybęįdomių liuteroniškų pano, altorių paveikslų irepitafijų.Prof. dr. Otto Bartningo (1883–1959) 1953 m.suprojektuota bažnyčia buvo pastatyta Visbeke(Vokietija) ir veikė ten iki 1996 m. Tai viena iššio architekto suprojektuotų 33 vadinamųjų„Kančios“ bažnyčių. 1995 m. partneriškus ryšiussu Visbeko parapija užmezgė kunigė TamaraKelerytė-Schmidt, kuri su kunigu WilfrieduScheueriu 1996 m. Visbeke po paskutinių pamaldų, dabar jau Sudarge stovinčioje bažnyčioje,išnešė altoriaus kryžių kaip bažnyčios perdavimo Lietuvai ženklą. 1996 m. kunigo VirginijausKelerto iniciatyva bažnytėlė buvo demontuota,parvežta į Lietuvą, o po metų pastatyta Sudarge,pavadinta Emauso vardu, 1997 m. rugpjūčio17 d. iškilmingai pašventinta ir stovi iki šiol. jau-Sudarge [žiūrėta 2014 08 22].Jis buvo įkomponuotas vertikalioje smailoje arkoje, altoriaus dalyje. Nors ir nedidelė bei siaura architektūriniu požiūriu, ši arka užėmė kertinę poziciją liturgijoje, tad turėjo tapti prasminiubei vaizdiniu akcentu. Todėl Apsidės vitražuidailininkė parinko ryškesnį koloritą, spalviškaiišskyrė centrinę jo ašį. Taip pat ir šiame, ir kituose vitražuose R. Grybaitė panaudojo tekstusiš Šventojo Rašto, nes liuteroniškųjų tradicijųmeno kūriniuose tai įprastas reiškinys.Iš autorės interviu su dailininke. 2014 08 27.LOGOS 812014 SPALIS GRUODIS113
RA I M O N D A S I M A N A I T I E N Ė1617181920114Šis darbas kupinas plastinių priešpriešų. Ekspresyviai ištapytą vitražą skaido racionalios,griežtai išdėliotos linijos, pilkšvai drumzlinamestiklo fone išryškėjančios ir dėl savo spalvų:lokalios geltonos, mėlynos ir rausvos. Šių spalvų simbolika, anot autorės, išreiškia krikščioniškas prasmes: raudona asocijuojasi su kančia,mėlyna – su dieviškumu, nematerialumu, Švč.Mergelės Marijos reikšme, o auksinė – su saulėsšviesa ir dieviška aureole. Kita vertus, šis darbasdemonstruoja ir tai, kad R. Grybaitės vitražųmeniniuose sprendimuose gali išnykti skirtistarp katalikų ir liuteronų bažnyčių dekoro. Regis, tai yra asmeninis menininkės kaip kūrėjospasirinkimas.Eimutis Markūnas. Vitražas: katalogas. Kaunas,Nac. M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2006,p. 16.Eglė Rakauskaitė, Vitražo šviesa XX amžiausbažnytinėje architektūroje. Naujoji Romuva,550(1), 2005, p. 55.Paklausus autorės, kodėl šioje bažnyčioje piešinys tapo toks svarbus, ji teigė, jog nuo senonorėjo pademonstruoti savo kaip piešėjos galimybes, o konkreti šios bažnyčios erdvė, jos istoriškumas skatino tai padaryti.Beje, jis kurtas ilgai, net ketverius metus, nes,viena vertus, tokio kruopštaus vitražo įgyven-LOGOS 812014 SPALIS GRUODIS21222324dinimui reikėjo laiko, o kita vertus, liuteroniškose bažnyčiose dailės kūriniai yra funduojamiiš parapijiečių bei bažnyčios rėmėjų gaunamųaukų. Taigi originalius, didžiulės apimties vit ražo darbus iš tiesų geranoriškai ir atkakliairėmė Šakių tikinčiųjų bendruomenė.Romanikos vitraže buvo naudojamos būtentminėtosios keturios spalvos: raudona, žalia, mėlyna, geltona, taip pat pradėta piešti metalooksidais. Medalionai ypač mėgti romanikos irankstyvosios gotikos dailėje ir taikyti kaip pagrindinė komponavimo sistema. Autentiškuoseviduramžių vitražų ir ypač keramikos plyteliųpiešiniuose galime matyti labai panašius ornamentų raštus, primenančius stilizuotas lelijas.Šią autorės poziciją galime vertinti ir kaip vienąiš postmodernistinės mąstysenos ypatybių: būtent postmodernistiniame mene labai svarbi yraklasikinės dailės refleksija ir jos perfrazavimas.Kita vertus, tokį kūrybos principą jau buvo galima stebėti kai kurių žymių modernistų (pavyzdžiui, siurrealisto Salvadoro Dali) darbuose.Pavydžiui, neretai šių žymių dailininkų herojaipavaizduoti lietuviškų liaudiškų nertų užuolaidėlių ar tautinio audeklo fone, šitaip kūrinyspriartinamas prie Lietuvos žiūrovo, darant jįtarsi savą, vietinį.Iš autorės interviu su dailininke. 2014 08 27.
vo atnaujinta V. Grybo dirbtuvė, pavers-ta jo kūrybos ekspozicijos sale, renovuo-tas skulptoriaus gyvenamasis namas su jame įsikūrusia muziejaus administraci-ja ir keliomis parodų salėmis.Taip pat įsteigtos pavyzdinės meno (taip pat ir vitražo) dirbtuvės, skirtos vaikų ir suau-gusiųjų dailės mokymui bei kultūrini-mui8. Derėtų .
